Jei galėčiau tai nusakyti žodžiais, nebūtų prasmės tapyti.

Edward Hopper

Ir jis teisus, nors kartais atrodo, kad apie vieną paveikslą galėčiau parašyti visą romaną, kai matai begalinę prasmę įamžinant momentą, o įkvėpimo rodos visur kur tik pažvelgsi.

Kai sidabrinis ryto rūkas nukloja pievą. Nuostabus rytas, tiesą sakant, nuostabus kaip ir bet kuris kitas. Jau stoviu prie molberto, neužilgo suskamba telefonas arba kažkas ateina prie durų. Stengiuosi įsiminti paskutines mintis ir nenorėdama atsitraukiu, atsiliepiu telefonu arba atidarau duris. Ir minčių, kurias ką tik taip stengiausi įsiminti – nebėra.

Kūrybai reikia vienatvės. Reikia susikaupimo be pertraukų. Reikia nerti į bekraštę jūrą, kur jokia akis neužmatys, kol nesukonstruoji tilto nuo kurio gali lengvai atsispirti vėl ir vėl. Tilto, kur gali tiesiog vaikštinėti, kramtyti pieštukus, rašyti, trinti, vėl rašyti ir įsibėgėti.

Bet taip pat dažnai, jeigu ne dažniau, pertraukiu save aš pati, tiksliau tas kitas “aš” kuris švilpauja ir daužosi viduje turėdamas kažką svarbaus pasakyti-kad baigėsi sviestas ir po kelių savaičių sūnėno gimtadienis.

Žinoma sureaguoju! Grįžtu prie darbo, o paskutinės mintys jau išsisklaidė kartu su rūku.

Vėl einu prie tilto.